Ką turėtume žinoti daugiau apie inkstų ligas?
Inkstai yra vienas svarbiausių žmogaus organų, bet tuo pačiu – ir vienas labiausiai pažeidžiamų. Inkstų funkciją gali pabloginti daugybė veiksnių: pasikartojančios ar tinkamai negydomos šlapimo organų infekcijos, cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, paveldimos ligos, apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis ar alkoholiu, fizinės traumos ir kitos priežastys. Dažnai inkstų funkcijos sutrikimus sąlygoja ir inkstų ligos – tylios ir labai pavojingos. Tad kokios dažniausiai pasitaikančios inkstų ligos bei ką turėtume žinoti apie inkstų ligas ir jų prevenciją?
Viena labiausiai žinomų ir itin dažnų inkstų patologijų – inkstų akmenligė, kai inkstuose, šlapimo takuose ar pūslėje susidaro akmenys. Jų susidarymą gali nulemti daugybė priežasčių: už kalcio ir fosforo apykaitą organizme atsakingų endokrininių liaukų sutrikimai, infekcinės šlapimo takų ar virškinimo trakto ligos, įgimtos problemos, didelės apimties žarnyno operacijos ir net mitybos įpročiai – kai vartojama pernelyg daug kieto ir gyvulinės kilmės maisto. Skaičiuojama, kad Lietuvoje inkstų akmenlige serga apie 5 proc. žmonių, dažniausiai – 30–50 m. amžiaus vyrai.
Nors inkstų akmenys skirstomi net į devynias rūšis, net 85 proc. atvejų randami kalcio oksalatai – netirpūs kristalai, susidarantys iš kalcio pertekliaus ir kepenų išskiriamų oksalatų, kurių daug morkose, svogūnuose, žuvyje, jautienoje. Dažnai randami ir inkstų uratiniai akmenys, kurių susidarymą nulemia šlapimo rūgšties koncentracijos kraujyje ir šlapime padidėjimas. Šie ir kiti inkstuose susidarę akmenys kartais tiesiog egzistuoja ir nekelia jokių nepatogumų, bet kartais apie šiuos darinius organizme sufleruoja karščiavimas ar šaltas prakaitas, diegimas šone, pykinimas ar vėmimas, skausmingas ir dažnas šlapinimasis ar šlapime pasirodantis kraujas. Blogiausia, kad akmenims trinantis į inksto gleivinę, ši žalojama, nebelieka inksto apsauginės funkcijos, inkstai yra labiau pažeidžiami, padidėja inkstų uždegimo ir net sepsio ar pūliavimo pavojus. Tad kartais su akmeniu, deja, tenka pašalinti ir patį inkstą. Diagnozuoti inkstų akmenligę gali padėti šlapimo tyrimas, echoskopija ar kompiuterinė tomografija. Šios inkstų ligos gydymas priklauso nuo inkstų akmenų sudėties, bet paprastai stengiamasi gydyti be invazijos į organizmą. Nedideli (iki 6 mm) akmenys gali pasišalinti ir patys, bet jei jie užkemša šlapimtakius, skiriami antibiotikai. Jei akmenys – didesni, tam tikros cheminės sudėties ar sudaroma didelė rizika pacientams, skiriamas chirurginis gydymas. Tai gali būti ne tik invazinis gydymo metodas, bet ir akmens skaidymas elektromagnetinėmis bangomis.
Tuo metu ūmus inkstų geldelių uždegimas (pielonefritas) arba tiesiog – inkstų uždegimas – dažniausiai kyla dėl į šlapimo sistemą patekusios Escherichia coli bakterijos. Ji paveikia iš geldelių sudarytą inkstų audinį ir sukelia tokius inkstų uždegimo simptomus kaip skausmas nugarinėje juosmens dalyje, karščiavimas, pykinimas, šlapimo spalvos ir kvapo pasikeitimas, o ilgainiui inkstas randėja ir susitraukia. Svarbiausia, kad inkstų uždegimo požymiai būtų pastebėti laiku, mat inkstų uždegimo gydymas ankstyvoje stadijoje nėra sudėtingas – gydytojas tiesiog paskiria antibiotikų kursą, kurio metu reikia gerti daug vandens. Įvairių komplikacijų, pavyzdžiui, susidarantys pūliniai, pasitaiko itin retai. Tiesa, inkstų uždegimas gali prasidėti ir vaikui, ne tik suaugusiam, tad būtina apie galimus pavojus perspėti ir mažuosius.
Negydomas inkstų uždegimas ar inkstų akmenligė gali lemti tai, kad susiformuoja lėtinės inkstų ligos. Kai lėtinė inkstų liga dažnai užklumpa netikėtai, ką verta žinoti? Deja, statistika čia negailestinga – lėtine inkstų liga serga kas dešimtas suaugęs žmogus. Negana to, nėra paprasto atsakymo į klausimą „kokie simptomai leidžia įtarti lėtinę inkstų ligą?“. Mat lėtinės inkstų ligos ar kitų inkstų ligų požymiai gali būti įvairūs ir priskiriami kitoms ligoms: organizmui nebesugebant pašalinti toksinų, šios medžiagos pradeda kauptis organizme ir kraujotakos sistemoje ir nulemia prastą savijautą, pykinimą, suprastėjusį apetitą, nuolatinį nuovargį, raumenų mėšlungį, krūtinės skausmą aplink širdies gleivinę kaupiantis skysčiui, jam kaupiantis plaučiuose – dusulį, pacientui gali nuolat niežėti odą, organizme kauptis skysčiai. Svarbu ir tai, kad šie požymiai išryškėja tik trečioje ligos stadijoje, kai inkstų funkcija būna gerokai suprastėjusi – pasiekus paskutinę penktą stadiją diagnozuojamas inkstų nepakankamumas. Didesnę riziką susirgti lėtinėmis inkstų ligomis turi padidėjusį kraujospūdį turintys, cukriniu diabetu sergantys, rūkantys, turintys antsvorio ir daug nuo skausmo vartojantys asmenys. Daugiau apie tai, kas yra lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, jo simptomus, priežastis, eigą ir gydymą galite skaityti ir kitame „Diaverum“ puslapyje.
Kaip ir minėta, negydant lėtinių inkstų ligų, pacientui gali būti diagnozuojamas inkstų nepakankamumas, kai negrįžtamai sumažėja glomerulų filtracijos greitis. Paprastai diagnozuojamas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, kai inkstai nesugeba iš organizmo pašalinti toksinių medžiagų ir vandens pertekliaus, nesintetina organizmui reikalingų medžiagų. Tiesa, simptomai yra labai panašūs ar kone identiški kaip ir sergant lėtinėmis inkstų ligomis, todėl būtina kuo ankstyvesnė diagnostika.
Inkstų nepakankamumas taip pat gali būti ūmus – inkstų sutrikimas išsivysto vos per kelias valandas ar paras. Gali būti diagnozuotas prerenalinis inkstų nepakankamumas, kuris atsiranda dėl kraujo kiekio organizme sumažėjimo ar pablogėjus širdies funkcijai dėl šio organo ligų ar tam tikrų vaistų vartojimo. Tuo metu renalinį inkstų nepakankamumą sukelia ūminės inkstų ar inkstų kraujagyslių ligos, pavyzdžiui, sergant glomerulonefritu – inkstų uždegimu, kuris kyla po ūmių virusinių ir bakterinių infekcijų, sergant piktybiniais navikais ar vartojant kai kuriuos vaistus. Galiausiai, porenalinį ūminį inkstų nepakankamumą sukelia kliūtys šlapimo takuose, pavyzdžiui, kai sergama akmenlige ar susiformuoja navikas. Įdomu tai, kad nors ūminio inkstų nepakankamumo priežastys būna skirtingos, bet simptomai – kone identiški: pradeda mažėti šlapimo kiekis, pablogėja paciento būklė ir savijauta, vėlai pradėjus gydymą gali išsivystyti plaučių ar smegenų patinimas, kamuoti pykinimas ir dusulys, žmogus gali prarasti sąmonę ar net mirti.
Diagnozavus inkstų nepakankamumą, dažną pacientą užklumpa klausimai: ką tai reiškia; kaip tai paveiks gyvenimą; ką daryti? Visų pirma, bandoma atstatyti normalų skysčių kiekį organizme, siekiant išvengti organizmo apnuodijimo cheminėmis medžiagomis, atliekama dializė, kai kraujas valomas dirbtiniu būdu. Dializė skirstoma į peritoninę dializę ir hemodializę: pastaroji atliekama naudojant aparatą, o peritonine dializė, kai pusiau pralaidžios membranos funkciją atlieka pilvaplėvės kapiliarų endotelis. Sergančiajam inkstų nepakankamumu gali būti persodintas sveikas inkstas.
Galiausiai, nustatoma ir nemažai inkstų vėžio atvejų – Lietuvoje kasmet tokią diagnozę išgirsta apie 700 žmonių. Prasidėjus šiai ligai, pacientai nejaučia skausmo, neturi vien jai būdingų simptomų – šie pasireiškia ligai jau progresavus. Tuomet apie susirgimą praneša pasikeitusi šlapimo spalva, jame pasirodantis kraujas, nuovargis, spartus svorio mažėjimas, skausmai nugaros apačios ar pilvo srityje.
Svarbu suprasti, kad inkstų ligos ir jų gydymas dažnai yra gana nesudėtingas, jei liga diagnozuojama anksti, tad reikėtų stebėti simptomus. Neskaitant vėžinių susirgimų, kitų inkstų ligų dažnai galima išvengti – tam reikia propaguoti sveiką gyvenimo būdą, atsisakyti žalingų įpročių, vengti streso, vartoti mažiau vaistų nuo skausmo, pavyzdžiui, diklofenako, paracetamolio ir citramono. Taip pat labai svarbu vartoti pakankamai skysčių – apie 2 litrus kasdien, savo maisto racione sumažinti aštraus ir sūraus maisto kiekį, sekti kraujospūdį.
Labai svarbia tampa ir diagnostika – kone populiariausiu būdu patikrinti inkstų būklę laikomas bendras šlapimo tyrimas, kurio metu įvertinama šlapimo spalva, kvapas ir drumstumas. Imant kraujo tyrimą stebimas tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, šlapimo rūgšties, šlapalo ir kreatinino kiekis žmogaus kraujotakos sistemoje. Inkstų būklė taip pat gali būti tikrinama skiriant inkstų echoskopiją.